Šiandien aš vėl nauja. Žalia. Ką tik gimiau. Tą akimirką, kai krepšin įsidėjau jojimo kelnes. Kokia būsiu jas užsivilkusi?

Pirmiausia – pasisveikinti. Patyrinėti. Koks Tavo žvilgsnis. Ar manęs laukei?

Užsivilkau. Hmmm… Vis dar žalia.

Aš kartais klaidingai patikiu, kad Tave pažįstu. Atsiprašau. Prašau nenusisukti ir mane mokyti. Šiandien nesusisukai – vadinasi esu pasiruošus mokytis?

Kirbančios mintys nurimsta rankai sekant kailiu. Vėl ir vėl. Dešinėje šepetys braukia per kaklą, o kairė mėgaujasi krūtinės šiluma. Vėliau pečiu. Nugara. Laikas mums nėra priešas. Ne šiandien.

Aš kartais klaidingai patikiu, kad niekada Tavęs neskaudinu be priežasties. Atsiprašau. Norėčiau išrasti balną be pavaržos.

Už grandinėlę po smakru – atsiprašau. Už septintą kapsulės skylutę – atsiprašau. Aš visdar žalia, ir dar nenusipelniau kad išmokytum visiško pasitikėjimo.

Išeinam į šviesą, ir trumpam apakinusi ji vėl apsiniaukia. Ar šiandien būsim laimingesnės nei vakar? Jei man nekils ambicijos ar pykčio kibirkštėlė – taip. Bet kadangi šiandien aš nauja, žalia – nekils.

Už eilinį mano nesupratimą – atsiprašau. Aš ilgame kelyje. Su pradžia, bet be galo. Kad tau užtektų jėgų vesti mane juo – prašau. Už kantrybę, kai einu ratais manydama kad Tave vedu pirmyn – atsiprašau. Už tai, kad timpteli mane pirmyn visu svoriu ant žąslų – dėkoju, ir atsiprašau.

Už modernų pasaulį, kuriame mes bijome Tave paleisti – atsiprašau. Mes žinome, kad nesame verti. Kad jei akimirkai paleisime – apsisuksi ir nueisi niekada neatsigręžęs. Mes bijome, kad tu nežinai kur eiti. Mes tikime, kad žinome geriau. Mes manome, kad suteikiame tai, ko tau reikia. Mes akli grabaliojamės tamsoje. Kurmiai po žeme – štai kas mes. Visada liksime nelaimingi tie, kurie užčiuopę tamsoje pavadį, imamės tampyti jį po savo tamsą. Vilties turime, jei mokydamiesi suprasti leidžiame jam vesti viršun – į šviesą. Ilgu keliu. Be galo. Visą gyvenimą.

Tolima šalis.. Kažkokios neaiškios politinės krypties ir nesuprantamos tautybės piliečiais.

Tiesa, šįkart ne apie tą Kubą.

Traukiu tokiu keliu į niekur, kuris kažkodėl (laimingi kaimiečiai gyvenantys aplink) nutiestas labai platus, lygus, tiesus ir kokybiškas. Taigi galima drąsiai lėkti ir 120 km/h. Greit prabėga tie tiesūs 6 km ir įsuku į mažą jau žymiai bjauresnį keliuką tarp didelio chrominio angaro ir šiukšlyno (aha, kažkoks plastiko taros rūšiavimo ir pakavimo cechas – nėr į ką pažiūrėt kraštovaizdyje). Galiausiai keliuke pro jojimo aikštelę tuos vaizdus užstoja aukšta tvora, apsodinta tujomis. Savo renuką pastatau kaip visada – prie kambarėlio durų. Kaip visada iš bagažinės išsitraukiu juodą pintinę su šepečiais, pirštinėm ir kitom smulkmenom, prasistūmusi pro dvejas sunkias duris įeinu į ilgą arklidės koridorių ir visai čia pat minėtosios Kubos gardas. Pasitinka tyliai, bet visai meiliai atkiša nosį. Atidarau grotas virš gardo durų – tegu sau laisvai pasidairo.

Po darbo trumpai užkandau, viena akimi pasižiūrėjusi „Simpsonus“, apsimuturiavau šiltai ir į kelią. Dar netemo, bet jau grąsino… Iki žirgyno tiek ir to kelio – 20 min, iš kurių nemaža dalis ribojamas greitis (70) – taigi vistiek spėju nekantrauti.
(…)
Palikau L žingsniuoti su Kuba, ir nubėgau į arklidę pasičiupti kantaro. Grįžus uždarėm maniežo išėjimą, nubalnojom šlapią ir garuojančią mešką, nuėmėm kamanas (ji man apseilėjo striukės rankoves taip, kad atrodė jog jas būčiau sukišusi iki alkūnių į vandenį), užmoviau kantarą – ir paleidom. Kas vyko toliau – buvo suplanuota. Specialiai tokiai progai pasiėmiau fotokamerą. Štai ir rezultatas:

Tiesa – kas yra Kuba? Kita istorija – dar nesu tikra, ar apskritai ją pasakosiu. Ji ne mano. Joju / užimu ją keliskart per savaitę. Ji keletu atžvilgių yra fenomenas (vienas iš jų aukščiau) – kitus galbūt pateiksiu vėliau.

Trūksta žodžių, koks malonus buvo susitikimas su Hameriu. Ir man, ir jo buvusiai šeimininkei. Rankų puokštė ištyso link jo gero snukio. Toks pasiilgtas. Toks ramus. Ganosi visą vasarą, visai retai jojamas. Pilvas išduoda gerą gyvenimą. Neištvėriau vėl nepajutusi jo šiltos nugaros po savo kojomis…

Nuo šiol mėginsiu joti labai jau daug jėgos ir ištvermės turinčią jauną kumelytę Versiją.

Vakar buvau kumelytę pasibandyti. Nutarėm samdytis trenerį ir mokytis mokytis

Sustojom fotografuotis – atsisuko ir norėjo kąsti kojon Su steku nustūmiau nosiuką – atėmė steką ir numetė žemėn. „Egh, Versija – ką čia dabar padarei? Nagi pakelt steką dabar!“. Kumelytė ištiesė nosį žemyn, sukando steką, ir jį pasikėlė. „Nagi – paduok paduok“ – atsisuko, ir aš pasiėmiau jį už rankenos.

Gegužę grįžusi iš Švedijos Hamerį radau jau parduotą. Beliko nuvykti į žirgyną susirinkti savo inventorių, ir atsisveikinti. Ne su visam – jis ne taip jau toli, ir galiu jį lankyti. Porą kartų jau suspėjau – mirksta ganykloje su drauge, ir muses maitina

Taigi vasarą žirgų pasaulyje vėl likau paprasta turiste. Na ir turistavau.

Šį pavasarį viskas pasikeitė. Staiga atsirado marios laisvo laiko, ir sunku eiti kasdien per savo dieną – kai jautiesi daugiau mažiau nereikalingas… Keletą mėnesių taip užsisėdėjus, vien Hameriui gelbėjant nuo visiškos dienų niūrumos (vakarai ir naktys – kitas reikalas…) – vos atsiradus progai, per vieną dieną susikroviau lagaminus. Vyras nedrįso nė rankomis skėstelti – jis vienas žmogus, suprantantis mano klajonės poreikį.
Taigi vėl išplaukiau į kitą Baltijos pusę. Šįkart trims savaitėms. Džiugu buvo kelte laukti susitikimo – ypač – su Haškiu… Arkliai – vieni pažįstami, o kiti nauji ir kiekvienas su savo istorija.

Žinoma, kvaila sakyti, kad pavasaris atėjo būtent todėl, kad aš paprašiau juodojo gražuolio Bet man jis atėjo būtent su juo.  Šiandien pagaliau atvėrėm žirgyno vartus ir išjojom į antrąją žvalgybą – šįkart link miško. Ir tik tokiu būdu galima stebėtis keliu šokuojančiom varlėm, baidyti būrius drugelių, visiškai negąsdinti paukščių, būti keliomis pėdomis arčiau dangaus ir su šypsena linktelti pavieniams praeiviams, kurie akimirkai pamiršę kur ėjo, sustoja ir stebi…

Mudu abudu su Hameriu – trys mėnesiai draugystės.

Labas kovo rytą.

Kodėl tokį rytą saulė neatsispindi tavo akyse – sunku pasakyti. Tiesiog pavasaris nuklydo kažkur šalin. Mudu abu jo laukiame – dienomis, kai viskas klegėjo permainomis, jis atnešė džiaugsmo ir naujų vilčių. Nepamesk, pakviesk pietų vėją dvelkti tarp savo ausų, pakviesk saulę spindėti savo kailyje. Tu grynas, be spalvų – pasaulio spalvos atsispindi ant tavęs savo žavesiu arba nykumu, kontrastu arba pranyksta šešėlyje. Tik didelės akys, spindi kaip vanduo – tarsi dangaus lašai, nuleisti ant žemės.  Laukiam. Dienos, kai laukuose ims kvepėti nauja augalija. Kitos, kai snigs baltais žiedlapiais. Dar vienos, kai prisimerkę snausime saulėje, o vėjas mus švelniai glostys, nežadins ir niekur nevis…