Žinoma, kvaila sakyti, kad pavasaris atėjo būtent todėl, kad aš paprašiau juodojo gražuolio Bet man jis atėjo būtent su juo.  Šiandien pagaliau atvėrėm žirgyno vartus ir išjojom į antrąją žvalgybą – šįkart link miško. Ir tik tokiu būdu galima stebėtis keliu šokuojančiom varlėm, baidyti būrius drugelių, visiškai negąsdinti paukščių, būti keliomis pėdomis arčiau dangaus ir su šypsena linktelti pavieniams praeiviams, kurie akimirkai pamiršę kur ėjo, sustoja ir stebi…

Mudu abudu su Hameriu – trys mėnesiai draugystės.

Labas kovo rytą.

Kodėl tokį rytą saulė neatsispindi tavo akyse – sunku pasakyti. Tiesiog pavasaris nuklydo kažkur šalin. Mudu abu jo laukiame – dienomis, kai viskas klegėjo permainomis, jis atnešė džiaugsmo ir naujų vilčių. Nepamesk, pakviesk pietų vėją dvelkti tarp savo ausų, pakviesk saulę spindėti savo kailyje. Tu grynas, be spalvų – pasaulio spalvos atsispindi ant tavęs savo žavesiu arba nykumu, kontrastu arba pranyksta šešėlyje. Tik didelės akys, spindi kaip vanduo – tarsi dangaus lašai, nuleisti ant žemės.  Laukiam. Dienos, kai laukuose ims kvepėti nauja augalija. Kitos, kai snigs baltais žiedlapiais. Dar vienos, kai prisimerkę snausime saulėje, o vėjas mus švelniai glostys, nežadins ir niekur nevis…

Ryte vos pravėrusi užuolaidas net aiktelėjau. Nereikėjo galvoti “ką gi šiandien veiksiu”. Jau žinojau – lėksiu pasibalnoti savo juodulio, ir – pirmyn į pusnis… Taip norėjau tą padaryti tučtuojau – kaip koks nekantraujantis vaikas… Buvo sunku netgi palaukti 7 minutes, kol išvirs pusryčių kiaušiniai O paskui susikišau juos, mintimis būdama jau ten – sniege iki kelių, tarp saulės spindulių, ir jaučianti žirgo nugaros šilumą…

Noriu daaar.

Toks įdomus mano naujo draugelio vardas – Hammer F1

Net iš tokios banalios šventės galima išspausti šį tą gero, pasipuošti naujomis viltimis, pagalvoti apie savo gyvenimą, ir nesiartinant prie TV ar lūžtančių vaišių stalų, nuveikti šį tą naudingo

Pati nė neįtariau – kokie produktyvūs.. Kol nesumaniau susirašyti. Na, pagalvojau – bus virš 10… Kur ten

Šiaip ar taip – metų padžioje visiškai nemokėjau joti. Su Feros praradimu atsivėrė žirgynai… Perklajojau aplink Kauną daug. Pradėjusi metus su vienintele Fera, – ir štai užbaigsiu metus vėl su vienu vieninteliu žirgu. Apie jį – vėliau. Joti visdar nemoku… Visas šis produktyvumas ir įvairovė – iš paieškų…

Galėčiau apie kiekvieną žirgą po atskirą straipsnį parašyti, bet šįkart nesiplėsiu. Tegu lieka vardai, vaizdai ir skaičiai…

Tiesą sakant žirgų tema yra prifotografuota galybė labai banalių vaizdų. Bet kartais randu kas tikrai pradžiugina ir nustebina..

Renku fotografų portfolio kolekciją. Pradžiai kukliai, bet žiūrint į ateitį…

Taigi:

Wojtek Kwiatkowski fotografijos
Alma “Paradoksas” fotografijos
Lynne Glazer fotografijos
Editos Trojanska fotografijos

Tęsinys bus

Ryte girdėjau kaip lietus barbena į stogą, o atsikėlusi pamačiau vien baltą rūką – pamaniau, na ką… Skambinsiu Danai ir atšauksiu jojimą – tokiu oru… Bet dar atsiverčiau orelis.lt, ir lyg pažadėta kad tik debesuota, jokio lietaus. Na, pamaniau – nebus man tingios dienos, josim.

Nukakau toli už jūrų marių aplankyti… Bėrulio savo.  Istorijos pradžia čia:

http://shyna.wordpress.com/2007/11/07/ka-as-veikiau-sia-vasara/

O dabar – laiminga, bet dar tikrai nepabaiga