Aplankiau Samogitijos kraštą su kanopinį paveldą besistengiančiais išsaugoti žmonėmis. Įsitikinau tuo, ką jau apie žemaitukus žinojau, ir sužinojau dar daug naujo.

Taigi išvežiau Feruką, o pati tam tikra prasme nusekiau jai iš paskos. Kadangi labai man patiko žirgynas, kuriame ji dabar glaudžiasi, tai nusprendžiau ten leisti laiką ir mokytis joti.

Šiek tiek paradoksalu, tačiau turėdama žirgą visai nemokėjau joti ir jojau labai mažai. Pradėjau rimčiau mokytis - kai tik pardaviau Ferą…

Manyčiau gyvenu mažiausiai tris gyvenimus… 1. Mano šeimos, namų gyvenimas. 2. Profesinis gyvenimas. 3. Gyvenimas su žirgais - kaip kažkada minėjau - sielos atgaiva.

Kiekvienas iš jų turi gana aiškius savo etapus. Nesigilinsiu į pirmus du, nes šis mano dienoraštis - ne apie tai. Tegu nesusidaro įspūdis, kad gyvenu vien tik žirgais (nors nesakau kad nenorėčiau..).

Tai štai jaučiu, kad su Feros išėjimu iš mano gyvenimo, pati verčiu kitą puslapį. Kadangi šis blogas yra apie žirgus, o Fera buvo didžioji įžanga į gyvenimą, kuriame jie man tapo labai svarbūs, dabar prasideda kitas etapas.

Tuo tarpu Feros gyvenimas tęsiasi taip pat nauja linkme, ir aš vistiek būtinai apšviesiu kaip jai sekasi

Taigi vakar buvo svarbi, smagi permainų diena.

Po darbo kaip akis išdegus lėkiau iki degalinės, paskui namo. Ten staigiai persirengiau net nežvilgtelėjus į miaukiančią dėmesio pasigedusią katę. Pasičiupau balną, dokumentus ir išlėkiau pas Feruką.

O ji tokia rami. Atvėriau plačiai dvigubas duris, pasižiūrėjo į lauką - mmm - laukas, mmm eisiu.. Eisiu? Atkišo man galvą, kad uždėčiau kantarą ir matėsi kad nekantrauja. O aš iškrapščiau jos kanopas, galines kojas apibintavau o priekinėms uždėjau apsaugas - na dėl viso pikto, vis ramiau kad kelionėje neįsibrėž kur. Tada trypčiojau vietoje laukdama atvažiuojančio sunkvežimio.

Toks tarpas dienoraštyje, o tiek visko įvyko..

Ferukas vasario ir kovo mėnesį turbūt labai keikė savo galines kojas… Prasidėjo viskas nuo dešinės patempimo, vėliau sekė kairės čiurnos sumušimas, o tada dar ir abscesas. Praėjusią savaitę ji pagaliau gavo išsilakstyti.

Kaip žaibas iš net ne giedro dangaus, o sakyčiau gal iš žemės, buvo paliepta ją staigiai iškraustyti. Tatai buvo pirmadienį. Antradienį Fera jau buvo už 40 km, naujuose namuose, pas naujus šeimininkus. Labai nuostabus žirgynas. Kaip jai ten sekėsi, kaip elgėsi, papasakosiu kitą kartą.

Mes su Feruku kartais einam pasivaikščioti. Dažniausiai nuo gardo iki lauko. Arba nuo lauko iki gardo. Į lauką Ferukas eina labai susidomėjusi ir dairydamasi kas vyksta aplink, bet klusniai ir patikliai eina man iš paskos. O štai namo tai ji ir pati labai puikiai žino kur eiti. Ir labai nori ten patekti anksčiau už mane. Vedu, ir jau jaučiu kad štai ji mane veda. Imu ir apgaunu (trumpam) apsukdama ratuką aplink save. Po kažkelinto ratuko toks žaidimas nusibosta, ir eina klusniau. Ne tiek daug priekyje, bet tikrai ne iš paskos.