Taigi - visą vasarą lankiausi fermoje prie namų, buvau prie arklių. Jojau viso labo 3 kartus - ką aš ten veikiau?
Dar pernykštį rudenį, kątik atsikėlusi į užmiestį, pastebėjau kad yra arklių ganyklose. Ir gal nepasivaideno - ne vien darbinukai, bet ir žirgų matėsi. Keletą kartų buvau sustojusi prie kelio į juos paspoksoti. O žiemą, natūralu - lauke jų nebemačiau ir per rūpesčius visai išmečiau iš galvos.
O štai kai šį pavasarį atšilo, ir banda vėl išlėkė į laukus, mano širdis suspurdėjo. Vieną dieną įsidrąsinusi nuvažiavau prie fermos pastatų, ieškoti konors, kas galėtų suteikti informacijos apie galimybę jodinėti. Taip pataikiau, kad šeimininkas buvo vietoje (o tai pasisekė man, nes retai ten būna). Paklausiau, ar galima kada ateiti pajoti, pasakiau kad vietinė čia. Na gavau atsakymą, kad šiaip jau neužsiima jojimo paslaugomis, bet jei labai noriu - bus galima. Taip apsidžiaugiau, atsisveikinau, ir nulėkiau namo. Nei dėl laiko susitariau, nei kokį telefoną pasiėmiau - viską pamiršau iš tos laimės.
Pamažu ėmiau ten lankytis, sužinojau arklių vardus, ėmiau atskirti. Davė pajoti Vėtrą - kompaktišką trakėniukę. Tas pirmas jojimas buvo tikras rodeo - laikė mus už kordo, o kumelė po balnu visaip spyriojosi. Kažkada vėliau pajojau antrą kartą, jau be kordo, bet Vėtra ėjo kur jai galvon šovė. Beje jojau tiesiog ganykloje, prie kitų arklių. Tai ji ir sekiojo jiems iš paskos.
O paskui Vėtra susižeidė koją, supūliavo, ir ją išvežė gydyklon. Aš žinoma labai nusiminiau, bet taip ir nebesulaukiau - greitai išvežė ir visas kitas kumeles į didesnes vešlesnes ganyklas. Beje aš padėjau išvežant “pakrauti” jas į priekabą, laikiau kanopas kai tvarkė ir panašiai. Prieš išvežimą dar kartą pajojau stambintą žemaitę Gamą be balno - pasiūbavau kaip laive, išsižergusi špagatu, ir tiek.
Na ir natūraliai iškėliau klausimą - ką gi man dabar toliau veikti - liko trik trys eržiliukai - dvimetis lietuvių sunkusis Dobilas, dvimetis kažkieno privatus trakėniukas Hašišas, ir dar vienas žemaitis vienergis. Gavau pasiūlymą pratinti Hašišą prie kamanų, vedžiojimo ir pan - ir mielai sutikau.
Na ir taip ėjau beveik kasdien - beje aš nežinojau jo vardo, vadinau tiesiog Bėruliu, ir dabar taip pat tebevadinu- uždėdavau jam kamanas, prisirišdavau kordą, ir vedžiausi pavedžioti. Buvo visko - ir geriau klausydavo, ir spyriodavosi, bet labai susidraugavome - man atėjus jis atlėkdavo per ganyklą. Rodos visai noriai bandė suprasti, ko iš jo reikalauju - kad atsitrauktų, eitų ratu, eitų atbulas ir panašiai. Bėgti ant kordo taip ir neišmoko - jei pavydavau, bandydavo nešti kudašių atsukęs užpakalį. Visai smagiai leidau su juo laiką, kartais tiesiog stebėdavau kaip jis mušasi su Dobilu, kartais prisėsdavau pievoje, o jis šalia ganydavosi arba snausdavo. Puikiai leidau laiką.
Vieną dieną neberadau fermoje kordo - išvežtas buvo. Taip praėjo savaitė, dvi, mėnesis - nebevedžiojau jo, tik ateidavau pasisveikinti. Įlipdavau į ganyklą, eidavau per ją - Bėrulis sekdavo iš paskos - nuostabus jausmas. Pradėjau laukti grįžtančių kumelių, galvoti apie Vėtrą. O paskui mano gyvenime atsitiko Fera.
Bėrulis paaugo per šią vasarą, karčiai pasidarė gražiai garbanoti. Skauda man širdį, kad dabar stovi jau savaitę fermoje. Savininkui jis nerūpi, šeimininkui rūpi tik kiek būtina, o aš kažkodėl jaučiuosi kalta dėl jo tokios padėties.. Rodos galėčiau kažką padaryti. Mąsčiau ir apie nusipirkimą, bet jis neapmokytas, kreivakojis - o aš per žalia.. Jis puikios kilmės, tačiau nebetinkamas sportui.
Vis prisižadu sau, kad kai sutvarkys fermą, prašysiu kad Bėrulį pastatytų tokioje vietoje, iš kurios galėčiau lengviau jį išsivesti. Bet yra dar daug kliūčių - kaip pavyzdžiui šuo, pro kurį tokį nepatyrusį žirgelį bus neįmanoma prasivesti.. Nebent per kitą galą, kuris užrakintas būna. Be to jis turėtų labai dūkti, išvestas laukan, man reiks pagalbos. bet darysiu ką galėsiu, bandysiu laiko atrasti, stiprių nervų šarvą užsidėti.. Kodėl jis man taip rūpi - aš savęs neklausiu - tiesiog, taip yra. Skauda širdį dėl jo… Laisvė jam nepriklauso, o nelaisvėje niekam nerūpi - taip neteisinga, žiauru. Kaip aš trokštu, kad kasnors nusipirktų ir apsimokytų laisvalaikio jojimui - toks gražus žirgas… Jis tėra kvailo poelgio, užgaidos, neišmanymo, apsileidimo auka…
Taigi susiduriu su tuo, kad meilė žirgams atneša ir šiokią tokią kančią. Man beveik nesvarbu fermos skurdas, neblizgantis inventorius, apskritai kiek apsunkintos sąlygos - tačiau į žmonių abejingumą arba žiaurumą žiūrėti yra ypač sunku.
