Visiškai tave suprantu. Ir man nebesinori su juo nieko bendro turėti. Galvoj netelpa kad žmogus prie pinigo, didžiuojasi savo arkliais, bet jiems prižiūrėti skliria tik skatikus.

Šeip tik dabar toptelėjo tokia mintis ar Hašišas kartais ne Forsaito sūnus.

O Dobilas bujoja. Aš tik nesupratau, kodėl jį paleido su kumelėmis kartu ganytis … (nebent jį jau maišau su metinuku pernykščiu Braškės).

Gamos – nebėr. Išpardavė išvis visus arklius, net Vėtros nebėr (nebent prie namų ją laiko dabar).

Žodžiu nutraukiau bet kokį bendravimą, kai išsivežiau iš tenai Ferą, ir visiškai nebenoriu galvos sukti ėl jo vargšų arklių… Auga naujas klipata “Hašišas” – pernykštis nuostabus juodulis kumeliukas… Prieš savaitę tik iš tvarko išvedė …

Gal ji labiau dūko todėl, kad buvo su balnu? Per tris savaites nuo balno galima ir atprasti. Arklys kur kas geriau priima jojimą, jei tai daroma kasdien, nors ir po truputį – tada jam tai tampa dienotvarkės dalimi. Užsėdai po trijų savaičių, ir ji pagalvojo – blem, taigi tris savaites ir be to apsiėjom, tai davai ir šiandien nejosim

Aš dabar stengiuosi nors po biškį kasdien užsėsti, maksimum diena ar dvi pertrauka. Jojimas turi būti “dienotvarkės dalis”. O va visi kiti užsiėmimai – pasilakstymai, levados, pasivaikščiojimai, pasiganymai – kaitaliojami kuo labiau, kad prie jų kaip tik nepriprastų. O tai po to – tik išvedi ir jau tempia mane tiesiai į levadą, o ne ten kur man reikia. Arba vedi keliu ir tiesiasi prie žolės kaip prie savaime suprantamo dalyko.