Nežinau kaip čia taip man išėjo, kad štai iki šio sekmadienio nebuvau nė karto nukritusi nuo arklio. Matyt tas faktas kalba pats už save - apie mano menką patirtį jojimo srityje. Iki tol buvau mačiusi video įrašuose daug baisių skrydžių ir kritimų, netgi nusuktus arklių sprandus ir užmuštus raitelius… (brrrrr)
O manoji Fera tokia “ramiakas”, po balnu kaip avinėlis visuomet - tai po kokio dešimto jojimo jau ir šalmą pamiršau gulėti kažkur ant grindų…
Štai šį sekmadienį, po trijų savaičių vargo su žaizdele prie jos lūpos, plaučių problemų, laikymo sąlygų gerinimo ir kitokių bėdų - t.y. balno nematėm akyse, nutariau pasibalnoti ir šiek tiek pažingsniuoti - kad jau jautėmės neblogai ir nuotaika gera buvo.
Užmečiau balną, išsivedžiau apšilimui - na ir prasidėjo. Dūkimas mums įprastas žaidžiant ant kordo - bet šįkart buvo ypač energingas, netgi piktas sakyčiau. Šokinėjo į orą, purtė galvą, spardėsi, netgi rodos mėgino ištraukti kordą man iš rankų - kol galų gale paslydo žolėje ir išsižergė - priekinės kojos į priekį, galinės į galą… Nuraminau tuomet ją, priėjau, apčiupinėjau visus kaulus - nieko tokio. Pavedžiau ratais, pasirodė man kaip ir rami. O kadangi žinojau ją kaip nuluptą (čia aš taip gerai apie save maniau…) - kad po balnu visada elgiasi pavyzdingai, tai ėmiau ir užsėdau. Tiesa kojos šiek tiek virpėjo - truputį sukrėtė tas jos spurdesys visas… Na ir nužingsniavom ramiai per lauką tolyn - pradėjau atsipalaiduoti, mėgautis taip išsiilgtu sėdėjimu balne… Na ir priėjus tvorą Fera šiek tiek sunerimo, pasukau ją į kairę, o ši ėmė risnoti - spėjau pamanyti kad gerai, parisnosim šiek tiek - spėjau dukart pakilti balne į taktą…
Priekis pakilo - pamaniau - o ne - lėks jau zovada… Tačiau pakilo aukščiau nei turėtų, išsviedė mane iš balno šiek tiek (turbūt tada pamečiau kilpas) ir nespėjus man nė žagtelti parėjo spyris galinėmis ir aš nuskridau salto būdu per savo kumelės galvą. Plumt - kairiu šonu į žemę - pakėliau galvą - Fera bėga į mane, tik vos vos pro šalį. Ir… kaip viesulas nurūko atgal per pievą tiesiai namo. Aš iškart pašokau ir bėgau iš paskos, beviltiškai suvokdama greičių santykį - gal 1:15 ?
Grįžusi ir radusi fermos šeimininką su ja viduje - atsikvėpiau. tiksliau mėginau atgauti kvapą. Tada tik pajutau buką skausmą pakaušyje. Atrodžiau gal nekaip, nes man nebeleido sėsti į balną. Negerai gavosi, kad Fera buvo iškart pastatyta atgal į gardą - dabar didelė tikimybė per sekantį jojimą vėl sulaukti “rodeo”.
Na tądien dar gerokai padirbėjau įrenginėdama savo numylėtinei skriaudikei naują gardą. Tik vakare pajutau kad skauda ir šen, ir ten - na beveik visur. O vakar vos atsikėliau iš lovos. Kažkodėl labiausiai skaudėjo kaklą. Bet nė akimirkai nepasigailėjau įsigijusi žirgą, niekur nepradingo pasiryžimas Ferą kaip reikiant prisijaukinti ir išsiauklėti. Viena ko gailiuosi - kad tuomet taip lengvai jai leidau išsisukti…
Na ir žinoma šis nuotykis man bus kaip geras priminimas nepamiršti užsidėti šalmo, ir galutinai lėmė mano apsisprendimą nusipirkti saugias balnakilpes - nesvarbu kad jos žymiai brangesnės…
