Gruodas pamiršo aplankyti Lietuvą šį mėnesį. O kas man - vien tik laimė. Guminiai batai žlegsi ir įsisiurbia į žolę, bet šiaip jau tas jausmas tik kelia nuotaiką. Žema saulė viską paspalvina rausvai, bet tai tik apgaulė - o Fera atrodo ryžesnė nei yra iš tikrųjų.
Širyt arklidėse be manęs nebuvo daugiau nei vieno žmogėno, o tokio oro pagundai niekaip neatsispyriau. Taigi nors ir nelabai gerai, bet paleidau Ferą į ganyklą vieną. Aš gudri, žinojau kad ji puls dūkti jei paleisiu, ir gali liūdnokai baigtis su spygliuotų vielų apsuptimi. Taigi pirmiausia išsivedžiau ją su virviniu kantaru ir ilga virve, ir gerai nuvaikiau. Labai vaikyti ir nereikėjo - tik pastovėti ir pasilaikyti už kito virvės galo, kol ji ten skrido apie mane kokius 200 ratų. Kai jau numalšino lėkimo alkį, pakeičiau kantarą į paprastą, ir paleidau. Pirmiausia ji žinoma susiuostė purviniausią purvyną visoje ganykloje, ir jame išsivoliojo. O tada tokia murzina ir tikriausiai visai laiminga ganėsi, ganėsi ir ganėsi.
Aš 1,5 valandos buvau su ja. Neišdrysau palikti vienos, stebėjau ir saugojau, grožėjausi ir žaidžiau. Sužinojau, kad ji labai gerai supranta “driving” žaidimą. Na aš kiek pasilenkiu, atmetu rankas atgal, patrepsiu ir ji jau lekia tolyn 
O štai jei išsitiesiu, atsilošiu, ištiesiu rankas, pamoju jomis link savęs, ir dar pasakau “pas mane” - ji ateina Malonu, kad šio to išmoko. Prisiminė, kaip reikia būtio arkliu - o aš išmokau arklių kalbos abėcėlės.
Paskui atvažiavo šeimininkas, ir aš paprašiusi kad vis užmestų į ją akį, išvažiavau namo pusryčiauti. Beje - šįkart nepamiršau pasiimti fotoaparato, tai išsaugojau keletą smagių akimirkų.
Prieš temstant atlėkiau, užmečiau kamanas ant kantaro, pastačiau savo vyrą kad palaikytų už virvės, o pati be balno apjojau keletą ratukų. Pirmą kartą jojau po ano skrydžio. Išsiilgtas, malonus jausmas. Kitą savaitgalį jau turėsim tinkamą išjodinėjimo balną ir Feruko katino dienelės pasibaigs - teks jai kasdien mane po truputį panešioti..
