Mes su Feruku kartais einam pasivaikščioti. Dažniausiai nuo gardo iki lauko. Arba nuo lauko iki gardo. Į lauką Ferukas eina labai susidomėjusi ir dairydamasi kas vyksta aplink, bet klusniai ir patikliai eina man iš paskos. O štai namo tai ji ir pati labai puikiai žino kur eiti. Ir labai nori ten patekti anksčiau už mane. Vedu, ir jau jaučiu kad štai ji mane veda. Imu ir apgaunu (trumpam) apsukdama ratuką aplink save. Po kažkelinto ratuko toks žaidimas nusibosta, ir eina klusniau. Ne tiek daug priekyje, bet tikrai ne iš paskos.
Nuo vakar ėmiau praktikuoti automatinį parėjimą namo. Paleidžiu Ferą nuo virvės, ir ji kaip užprogramuota pareina į gardą. Visai smagu 
Man belieka iš paskos uždaryti duris. Beje iš trečio karto ji visai nebėgo į priekį pirmoji, o parėjo šalia manęs tarsi aš ją vesčiausi už virvės. Būtų praktiška užprogramuoti ir išėjimą į lauką, o ypač sėkmingas būtų atvejis kad ji automatiškai atbėgtų savo mankštos maršrutą.
O lauke visokios pramogos mūsų laukia. Neskaitant tų kartų, kai dirbame pasispardydamos - Fera iš smagumo, o aš iš pasiutimo ją nuraminti. Mat ji kai pamato kad aš irgi spardyt orą moku, kažkaip truputį aprimsta. O štai viena puiki nuostabi ypač faina kiauliška pramoga - taškytis po balas. Dar žinoma yra ir išsivoliojimas purve - na čia viskas kad man smagiau darbuotis su šepečiais būtų.
Mūsų žirgai, o ypač toks vienas Landriukas, irgi veržiasi iš maniežo namo. 
