Taigi vakar buvo svarbi, smagi permainų diena.
Po darbo kaip akis išdegus lėkiau iki degalinės, paskui namo. Ten staigiai persirengiau net nežvilgtelėjus į miaukiančią dėmesio pasigedusią katę. Pasičiupau balną, dokumentus ir išlėkiau pas Feruką.
O ji tokia rami. Atvėriau plačiai dvigubas duris, pasižiūrėjo į lauką - mmm - laukas, mmm eisiu.. Eisiu? Atkišo man galvą, kad uždėčiau kantarą ir matėsi kad nekantrauja. O aš iškrapščiau jos kanopas, galines kojas apibintavau o priekinėms uždėjau apsaugas - na dėl viso pikto, vis ramiau kad kelionėje neįsibrėž kur. Tada trypčiojau vietoje laukdama atvažiuojančio sunkvežimio.
Kai pagaliau atvažiavo, atidarė, su tokiu nerimu pasižiūrėjau kad status užlipimas, ne taip kaip į priekabą - gal dvigubai aukščiau.. Ir taip toli sustojo - už kokių 50 metrų nuo gardo. Galvoju vajė, arklys užsistovėjęs, pamatys dangų, tiek ilgai vesiu, o paskui čia aplink laukai - o pamanyk į fūrą reikės lipti…
Bet Ferukas visai maloniai nustebino nė nesudvejojusi įlipdama į tą fūrą, tik tarp pertvarų gan siaurai tai kažkaip nenoriai spraudėsi. Ten pririšo ją specialiom grandinėm iš dviejų pusių (prie kantaro), uždengė galą - ir - viskas. Važiuojam 
Taigi nulėkiau, jau visai paskutinį kartą uždariau duris į gardą. Viduje tuščia, prieblanda. Nebėra mano rakandų, nebėra Feros, nebėra nieko kas būtų man dar miela.
Bet - neapsigaukit - nuotaika buvo gera. Nes po visų panikų, nervų pagaliau galėjau atsikvėpti - nebereikės taikstytis su tenykščiu bardaku, sąlygų totaliu nebuvimu..
Pakeliui daug šnekėjomės su žirgyno šeimininke. To, į kurį vežėme. Patiko man požiūris jų į žirgų laikymą, jų mocioną, veiklą su jais ir t.t.
Važiuojant palei upę mostelėjo - štai ten ant kalno žirgynas. Eglyne. Gražu iš apačios. Užkilome į viršų. Na - nusotabu viskas. preciziškai tvarkinga, aplink pastatą visur levados levados. Su medžiais, smėliuku, visokių dydžių ir formų. Gražu, medžių apsuptyje.
Ferukas išlipo taip pat lengvai kaip ir įlipo. Apsidairė, išuodė orą. Žiba akys, ausys stačios. Įdomu. Truputį taip pastovėjo, paleidom į levadą su sausu gruntu. Čia vėlgi apsiuostinėjo būsimų kaimynų išmatas, išsivoliojo, parisnojo, visur apėjo, apžiūrėjo. Aš gal išsigalvoju, bet išskaičiau kad jai patiko. Tai mmmmm - oooooo - kaip čia - ooooooo o kaip čia Paskui šast pas mane - aaa, tu dar čia, varom pralėksim, pasidairysim 
Ir išvis pastebėjau kad ji vis į mane per visą tą laiką pasižiūrėdavo, prieidavo karts nuo karto, tarsi nusiramindama kad esu kartu. Gal ir logiška - buvau vienintelis jos ryšys su buvusia vieta, gyvenimu.
Na šeimininkų noru pamatyti kaip ji elgiasi po balnu pasibalnojom - stebėjo kaip ima žąslus, kaip elgiasi visą laiką. Na ir pajojom truputį. O ji vis dairėsi tokiu žibančiu alkanu žvilgsniu ir nelabai įdomu jai buvo kas ten sėdi ar ne ant jos. Pamiršo ir šlubuoti risčioje
Garde irgi pasijuto kaip namie. Gardai ten mūriniai, su grotomis viršuje, stumdomomis durimis priekyje. Prie kiekvieno rankena balnui, kablys. Gardas gan erdvus, aukštas, su langu, automatine girdykla (nežinau ar ji moka ja naudotis). Kaimynai artimiausi - kastratai. Visi žirgai ten labai gražūs, meilūs, ramūs. Visa aplinka tokia emociškai gerai įkrauta, maloni.
Mėginsiu ten lankyti, mokytis joti, joti savo malonumui, švelniai ir lengvai. Jau nekantrauju.
Ferukui radau labai gerus namus. Jau svajoju kaip ji atsigaus ir kitą vasarą ten lakstys su savo naujagimiu kumeliuku.
