Taigi išvežiau Feruką, o pati tam tikra prasme nusekiau jai iš paskos. Kadangi labai man patiko žirgynas, kuriame ji dabar glaudžiasi, tai nusprendžiau ten leisti laiką ir mokytis joti.
Šiek tiek paradoksalu, tačiau turėdama žirgą visai nemokėjau joti ir jojau labai mažai. Pradėjau rimčiau mokytis - kai tik pardaviau Ferą…
Taigi važinėjuosi į žirgyną ir ten praleidžiu du vakarus kiekvieną savaitę. DIDYSIS bet ne visada KANTRUSIS mano mokytojas dabar - Vakaris. 17 metų eržilas ristūnas, ant kurio turiu išmokti atsipalaidavusi joti risčia be balno. Nelengvas uždavinukas. Per antrą treniruotę nukritau nuo jo du kartus. Nieko jis neišdarinėjo, lygioje vietoje risčiojo - o štai aš nerisčiavau su juo, aš ten beveik dantimis įsikibusi bandžiau išsėdėti tačiau vistiek kritau.. Būtent dėl to įsikibimo. Dabar po keleto treniruočių jau tai žinau ir jaučiu.
Taigi kas atrodo neįmanoma pirmiausia, paskui staiga pasidaro elementaru. Įdomus tobulėjimas. Rodės absurdiška išmokti risčiuoti be balno ant ristūno. Pradžioje reikėjo išsilaikyti bent 4 žingsnius. Dabar per treniruotę aprisčiuoju jau norimą skaičių pilnų ratų. Šeštąjį kartą jojant kažką atradau - išsitiesiau, atleidau anksčiau kone konvulsiškai įtemptus, prispaustus prie žirgo kelius, blauzdomis tarsi apkabinau Vakario šonus ir risčiuoti tapo nuostabiai lengva. Pamiršau mintis apie tai, kaip man ten išsilaikyti - matyt organizmas dabar jau pats susidoroja su pusiausvyros uždaviniu. Dabar pagrindinės mintys - kaip jį išraginti, kad posūkiuose nesustotų, kaip išvairuoti, kaip taisyklingai ir ramiai laikyti rankas. Šešios treniruotės.. Nejučia susimąsčiau ko galima pasiekti jojant kasdien - tai būtų nepilna savaitė.. Pradžioje tobulėjimas jaučiasi smarkiai, nes visos daromos klaidos yra tokios milžiniškos, kad jų atsikračius automatiškai gaunama milžiniška pažanga.. Vėliau tas tempas žymiai sulėtės, gerai kad žinau jog jojime tobulėjimui ribų nėra ir niekada nebus..
O Vakaris - įdomi asmenybė. Kuomet būnu viena, jis būna tiesiog gražuolis meilus eržilas. Atsipalaiduoja šukuojamas, atsipalaidavęs išlieka visą laiką - sustojęs galėtų vietoje ir užmigti jei leisčiau. Beje jis toks yra raitelių pakentėjas nemėtytojas, todėl ir naudojamas visiems naujokams “apjoti” be balno.
Bet kai būname dviese, Vakaris nervuojasi ir būna visai kitoks. Atrodo vienintelė jo užduotis - išsirinkti kuriai iš raitelių įkąsti.. Šukuojame dviese po vieną šoną, o jis tik ir taiko kada kuri nusisuks ir galės įžnybti. Vedant taip pat bando kandžiotis. Laikant jį ir keliant kitą raitelę gaunasi trečias uždavinys stebėti kad jis tuo metu nenukąstų pirštų.. Ir netgi jojant sugeba suraityti savo galvą neįtempdamas pavadžių ir bando kąsti į koją.. Na - toks smagus jojimo paįvairinimas - dvilypė asmenybė su savo tinguliu ir išdaigomis.
