Aplankiau Samogitijos kraštą su kanopinį paveldą besistengiančiais išsaugoti žmonėmis. Įsitikinau tuo, ką jau apie žemaitukus žinojau, ir sužinojau dar daug naujo.
Nuostabiai maloniai praleista diena, braidant po pievas pilnas žemaitukų. Visos kumelės smalsios - smalsios netgi labiau, nei bailios. Prieina ir pačios kibina, o jei bandai paliesti - pabėga. Bet toli gražu ne visos tokios - kitos leidžiasi glostinėjamos, nuostabiai meilios. Mažylių mamos kaip taisyklė pasilaiko atokiau, bet buvo ir tokių, kur atėjo prie žmonių ir leido vaikams mus apuostyti. O priliesti mažiukai nebėgo, nes jų mamytės stovėjo ramios. Tokioj saulės iškaitintoj ramybės oazėje mes įsiveržėm į jų kasdieninį knapsėjimą, tai jau mūsų nepraleido be dėmesio. Lindo į operatoriaus ir fotografų objektyvus tiesiog spiečiais, kiekviena pasirinkdama kokiu būdu labiau nori įsiamžinti. Kuri nors lieka gale, nebetelpa prisigrūsti į pirmą eilę, tai dirst - nusitaiko į laisvesnį žmogų ir atlekia pasidemonstruoti. Tik bandos viršiausia kumelė visą laiką saugojo užnugarį ir oriai laikydamasi nėjo klegėti su kitomis nekukliomis merginomis. Kažkada buvusi bulana, o dabar išblukusi beveik baltai ji labai ryškiai išsiskiria iš juodbėros bandos. Teko stebėti ir energingą mažylių dūkimą - leidžia sau lėkti pašėlusiai ratais, šokinėja per griovius ir lenktyniauja.
Gyvenimas - žalias iš apačios ir mėlynas iš viršaus, o tame tarpe ramios gentainių akys ir besikeičiančios kartos…
