Nusitrenkiau į patį Lietuvos pakraštį aplankyti Laimos ir pagaliau susipažinti gyvai su jos arkliais. Nulėkiau ten iš pat ankstaus ryto – o vistik su arkliais užsiėmėm tik vėlai vakare – sunkiai pakeliamas karštis ir puolantys mašalai patvarkė grafiką.

Arkliai jos labai saviti. Porelė, ištisus metus gyvenanti lauke, levadoje. Epona jaunesnė ir smulkesnė – juodulė, labai panaši į žemaitukę, tačiau be jokių kilmės įrodymų. Žaibas visas vienspalviai kaštoninis – masyvus trumpakojis galiūnas. Kiek jam tiksliai metų, nežinau – bet dar jaunas. Turi galingą sprandą, kurį gražiai išriečia atsipalaidavęs – nors ir yra kastratas – atrodo gan eržiliškai.

Deja nedrįsau joti į laukus kartu su Laima ant atskirų arklių – kažkoks stabdis įsijungė, nepažįstu aš jų – o dar tie Laimos pasakojimai apie spontaniškus pasinešiojimus visai nedžiugino Taigi pasirinkau pavienius pajojimus po to, kai Laima padaro apšilimą.

Pasiėmėm iš levados Eponą. Praminiau ją ožka Nes bet koks artimiausias šniūras – ar tai būtų šiaip virvutė, ar kordas, ar pavadis, ar mano fotoaparato diržas – tuojau atsiduria jos nasruose Tai kol Laima ją valė ir balnojo – aš atiminėjau šniūrus. Ėjom jot. Epona dar jauna, palyginti neseniai apjota, bet Laima gerai ją pralanksčius. Man su ožkyte sunkiai sekėsi vairuotis. O Laima: Žaibas tai žinok daug kartų kietesnis ant snukio… Tai aš Eponos ilgai ir nejojau – parisčiavau voltais į vieną ir kitą pusę – ir gana.

Nubalnojant Eponą mėginau nuimti jai kamanas, mano ranka atsidūrė tarp jos galvos ir sienos ir buvo nubraukta į sienos mūrą. Nekoks jausmelis. Ot ožkelė nu..

Parvedusios ją į levadą, pasiėmėm Žaibą. Grėsmingo svorio vaikinas – gyvai tikrai daug daugiau masės, nei matytųsi iš fotografijų. Šis balnojosi lyg ir ramiau. Lygiai kaip ir Epona – veržiant balną ieškojo kur išlieti pyktį ir bandė man įkąsti Nieko – tokie menkniekiai manęs nebegąsdina. Va kad ant kojos užmintų toks ŽAIBAS – tikrai nenorėčiau.

Laima jį prajojo, pralankstė – visai gerai žiūrisi. Tik nuolat atrodo, kad risčioje jam sunku tom trumpom kojom save nešti. Bet jis geriau balansuojasi nei Epona, kuri bėga labiau sukritus ant priekio. Man prireikė šiek tiek nugalėti save, kad lipčiau ant Žaibo. Bet nepasigailėjau tai padarius. Nė velnio jis nepasirodė man kietažiaunis – susikalbėjom visiškai šauniai. Pajojau jau tiek, kad pajutau jog joju – spėjau ir padust šiektiek. Pamėginau ir palankstyt, ir įvairiais voltukais su apsisukimais pajojau. Mėginau išsikelti į zovadą, bėt dėl mano susikaustymo jis ignoravo raginimą ir nenorėdama perdaug sklaidytis, palikau tai neribotam laikui ateičiai.

Abiejų arkliukų risčia labai minkšta – malonumas sėdėti balne, ir imi svarstyti kam išvis žmonės išrado lengvają risčią Visai šauniai užbaigėm ir taip labai gerą dieną. Smagu sodyboje kuziukus augint – o kiek pas juos energijos – ne pas kiekvieną šiltakraujį tiek rasi…