Pagaliau išbandžiau, kas tai yra pažygiavimas ant žirgelių po vaizdingas vietas. Žinojau (nuotuokiau) ir taip, kad tai yra nuostabiai atpalaiduojanti ir nuo visko atjungianti pramoga, bet lūkesčiai visvien buvo viršyti.

Tiesiog savo mieste, prie Kauno marių. Pagaliau išsiruošėm su drauge pajodinėti žemaitukais. Atvažiavusios gavom jau mums paruoštus arklius – vieną senojo tipo žemaičiukę Kroną, ir stambintą Sruogą. Vidury žygelio apsikeitėm arkliais, taigi išbandėm visko. Priekin mus palydėjo mergina iš žirgyno, o paskui paliko mudvi vienas maltis po regioninio parko miškelį ir paplūdimius. Taip norisi viską įsirėžti atmintin – šėšėliuose skendintį mišką, smėlio takus ir balas, stačius kalnus ir po manimi uoliai skuodžiantį viršun žirgą, krypavimą žemyn nuokalnėmis, saulėje spindinčias marias, smėlėtą krantą ir skardžius… per veidą kertančias šakas, iš po kojų nutįstantį žirgo kaklą… per 1 mm nuo medžio prabrauktą koją…

Žemaitukai nėra iš tų, ant kurių sėdint galima miegoti – bet pasirodo nebuvo nieko ne mano jėgoms. neleidau net skabyti krūmų ir medžių šakelių. Sudėtingiausia – fotografuoti, nes žirgas tuojau pajunta kontrolės sumažėjimą ir ima sukiotis, trypčioti, eina į krūmus ganytis…

Na ir ten benaršydamos po mišką ratais ėmėm ir neberadom kelio atgal. Take baigėsi žirgų kanopų pėdsakai. Su šypsena nė kiek nepasimetėm, ir paleidom žirgus vairuoti pačius. Nuostabos akimirka – ir tik šast į krūmus, tiesiausiu taikymu į žirgyną abi kumelės nusuko. Abi susižvalgėm – nebūtume radusios tako pačios.

Pakartojimas? Bus. Tikrai verta kelių dešimčių litų pramoga – atgaiva visokiomis prasmėmis.