Netikėtai išsiraitė pasiūlymas, aplinkiniai tik pastūmėjo ir vieną rytą nubudau Švedijoje… Netoli Vanso.

Prie didelės geltonos vilos garažų stovėjo mano mėlynas automobilis, o aš džiaugsmingiausiai sutikau saulėtą rytą (vakarykštė kelionės diena buvo tamsi ir lietinga). Žvilgt per kambario langą – uolėtoje levadoje ganosi lusitanų centro arkliukai. Nuostabu! Pasičiupusi fotoaparatą ir nelaukdama kol visi nubus, išskubėjau laukan.

Saulėtas bet šaltas oras sutiko mane pakeliui į maniežo restoraną. Ėjau ten pasičiupusi kompiuterį, kad galėčiau pasinaudoti bevieliu internetu ir susisiekti su namiškiais Lietuvoje. Taip maloniai nuteikė mintys, kad štai tokie bus mano rytai dar daugiau nei savaitę.

Sėdėjau kaskart prie stiklinės sienos, pro kurią atsiveria vaizdas į maniežą. Ne kartą čia teko stebėti nuostabius lusitanus, vaikų grupes ant poniukų, ir netgi šunų parodą…

Po rytinės arbatos, ir nuveiktų darbų net ten nepabėgant nuo klavišų pamaigymo vardan pelno, laukė tai, ko ir atvažiavau.

Kelias iki Gnestos žirgynėlio ne toks jau ir trumpas, galiausiai paaiškėjo kad daugiau nei 50 km, o tai jau ir pusiaukelė iki Stockholmo. Greitkeliu važiuoti vienas juokas, ir nuolat ignoruodama GPS’o įkyrų balsą pravažiuodavau posūkius. Išsukus iš greitkelio situacija visai kitokia… Aplink uolos, miškai, kelias vingiuotas aukštyn žemyn ir į šonus, na daugiau 70 km/h nelabai ir pavyko paspausti.

Po plačiai išdėstyto prabangaus Helmer jojimo centro pastatų privatus mažas žirgynėlis atrodo užspaustas ant skardžio, su asfalto spalvos jojimo aikštele, mažu maniežu, daržine ir pora arklidžių pastatėlių. Visą Švediją vienijanti bordo spalva vyrauja ir čia.

Labiausiai čia mano lauktas susitikimas su padarėliu, kurio taip smarkiai pasiilgau.. Haškis (bėrulis) taip išaugęs, o mano akimis tik mažutis katinėlis. Kur dar man rasti tokį mielą žirgą, kuriam galėčiau glostyti, netgi tampyti ausis ir taip mielai glaustis…

Kitiems susitikimams ir staigmenoms galbūt turėsiu įkvėpimo aprašyti… kadanors…