Ryte vos pravėrusi užuolaidas net aiktelėjau. Nereikėjo galvoti “ką gi šiandien veiksiu”. Jau žinojau – lėksiu pasibalnoti savo juodulio, ir – pirmyn į pusnis… Taip norėjau tą padaryti tučtuojau – kaip koks nekantraujantis vaikas… Buvo sunku netgi palaukti 7 minutes, kol išvirs pusryčių kiaušiniai O paskui susikišau juos, mintimis būdama jau ten – sniege iki kelių, tarp saulės spindulių, ir jaučianti žirgo nugaros šilumą…

Noriu daaar.