Atnešk pavasarį

Labas kovo rytą.

Kodėl tokį rytą saulė neatsispindi tavo akyse – sunku pasakyti. Tiesiog pavasaris nuklydo kažkur šalin. Mudu abu jo laukiame – dienomis, kai viskas klegėjo permainomis, jis atnešė džiaugsmo ir naujų vilčių. Nepamesk, pakviesk pietų vėją dvelkti tarp savo ausų, pakviesk saulę spindėti savo kailyje. Tu grynas, be spalvų – pasaulio spalvos atsispindi ant tavęs savo žavesiu arba nykumu, kontrastu arba pranyksta šešėlyje. Tik didelės akys, spindi kaip vanduo – tarsi dangaus lašai, nuleisti ant žemės.  Laukiam. Dienos, kai laukuose ims kvepėti nauja augalija. Kitos, kai snigs baltais žiedlapiais. Dar vienos, kai prisimerkę snausime saulėje, o vėjas mus švelniai glostys, nežadins ir niekur nevis…

Pakviesk – taip prašau, nes Tu esi arčiau žemės, arčiau jos vėjų ir srovių… Aš nuklydusi į betono pagrindą ir elektrinius signalus, nebemoku… Niekad nemokėjau… Tu – mano ryšys su žemės šnibždesiu, tavo akys žiūri tikrovėn, o kanopos remiasi į pasaulį. Pakviesk – aš kaip kadais darydavo mano protėviai, nupinsiu pirmų baltų gėlių vainiką ir uždėsiu Tau ant kaklo… Tada, kai Tavo kojos atneš pavasarį…