Apie pavasario klajones

Šį pavasarį viskas pasikeitė. Staiga atsirado marios laisvo laiko, ir sunku eiti kasdien per savo dieną – kai jautiesi daugiau mažiau nereikalingas… Keletą mėnesių taip užsisėdėjus, vien Hameriui gelbėjant nuo visiškos dienų niūrumos (vakarai ir naktys – kitas reikalas…) – vos atsiradus progai, per vieną dieną susikroviau lagaminus. Vyras nedrįso nė rankomis skėstelti – jis vienas žmogus, suprantantis mano klajonės poreikį.
Taigi vėl išplaukiau į kitą Baltijos pusę. Šįkart trims savaitėms. Džiugu buvo kelte laukti susitikimo – ypač – su Haškiu… Arkliai – vieni pažįstami, o kiti nauji ir kiekvienas su savo istorija.

Dienos dažnai buvo gana vienišos, ir fiziškai sunkios. Ypač pirmomis dienomis – atsiplėšus nuo nuolatinio sėdėjimo namie/automobilyje/svečiuose – krutėti plušant apie žirgus – pasirodo tarsi versti kalnus. Dienos pabaigoje klausimas – ar nori joti (o klausimas eina apie labai gerus žirgus ir trenerius – tarsi svajonė) – nuskamba netgi tarsi kankinančiai – tačiau susivokiu, kad atvykau su tikslu, susiimu… Sekančią dieną kone nebeįmanoma išsiversti iš lovos… Paprašytos pajudėti, kūno dalys tiesiog surėkia iš skausmo, ir tiek… Bet praleisiu viską, kas buvo tam tarpe ir pasakysiu – į pabaigą galėjau lakstyti be skaudančios nugaros, šypsotis, ir jojimui likdavo daugiau jėgų, ir protas prašviesėjo – atrodo tokia drąstiška “sanatorija” vistik pasiteisino. Išbandžiau ir savo fizines galimybes, ir valią, ir charakterį ir apskritai susidūriau su savimi visame gražume – tikrai ne vienoje situacijoje nusivyliau, tačiau bent jau turėjau progą įvertinti objektyviai – gal turėsiu progą ir patobulėti…

Sunku pasakyti, ar tai buvo klajonė fiziškai, ar po savo vidų – tikriausiai labiau antrasis variantas…