Jausmo neišpasakosiu. Galvoje skambėjo viena daina. O jos žodžiai patys kalba už save.

 

Gruodas pamiršo aplankyti Lietuvą šį mėnesį. O kas man - vien tik laimė. Guminiai batai žlegsi ir įsisiurbia į žolę, bet šiaip jau tas jausmas tik kelia nuotaiką. Žema saulė viską paspalvina rausvai, bet tai tik apgaulė - o Fera atrodo ryžesnė nei yra iš tikrųjų.

O kai prisnigo, iškart ėmė tirpti. Pagavom keletą akimirkų.

Nežinau kaip čia taip man išėjo, kad štai iki šio sekmadienio nebuvau nė karto nukritusi nuo arklio. Matyt tas faktas kalba pats už save - apie mano menką patirtį jojimo srityje. Iki tol buvau mačiusi video įrašuose daug baisių skrydžių ir kritimų, netgi nusuktus arklių sprandus ir užmuštus raitelius… (brrrrr)

Cha, turbūt pagal antraštę daug kas pagalvos apie žirgyną kažkur Vilniaus rajone. Žinau kad toks yra, tačiau mano gyvenime Belmontas reiškia visai ką kita.

 

Taigi - visą vasarą lankiausi fermoje prie namų, buvau prie arklių. Jojau viso labo 3 kartus -  ką aš ten veikiau?

Dar pernykštį rudenį, kątik atsikėlusi į užmiestį, pastebėjau kad yra arklių ganyklose. Ir gal nepasivaideno - ne vien darbinukai, bet ir žirgų matėsi. Keletą kartų buvau sustojusi prie kelio į juos paspoksoti. O žiemą, natūralu - lauke jų nebemačiau ir per rūpesčius visai išmečiau iš galvos.

Paleidau Ferą ganytis bandoje dienai nakčiai - iki žiemiškų orų - taip jai sveikiau, smagiau. Ir jai reikia  prisiminti, kad yra arklys.

Per dvi savaites, kurias išbuvo lauke su banda, ji taip ir neišmoko nebijoti kitų arklių, neįsileido nė vieno arčiau į savo asmeninę zoną. Tačiau kuo toliau ją išsivesdavau nuo bandos, tuo didesnis buvo nerimas. Kartą nutraukė virvę ir nulėkė šuoliais atgal prie bandos.

Dabar padarysiu šuolį, praleisdama istorijas apie fermą prie namų, kitus arklius, Feros pirkimą ir jos mėnesį pas mane. Prie to grįšiu kai bus ūpas.

Taigi - spalio 27oji šiemet buvo nuostabi diena. Saulėta, pakankamai šilta - praėjusio šilto rudens atsisveikinimas.

Seniausi eskizai, kokius dabar turiu po ranka - piešti kompiuteriu. Pradžioje - tiesiog su pelyte ir Paint’u:

Aš greitai grįšiu.. mama..   Tik susirasiu draugą ir grįšiu…

Einu plačiu studentų gatvės šaligatviu - striksiu ir laimingai svajoju. Ką tik pakvietė užsukti draugas - priežastis gana aiški - šiandien mano gimtadienis… Ir kas gi sukasi mano galvoje? Ogi tai, kad norėčiau turėti ŽIRGĄ.. Na žinoma, kokia nesamonė - kur aš jį dėčiau.. Kaip gera būtų turėti tokį mažutį mažutį - kaip mano žiurkėnas, jis striksėtų man ant stalo, šokinėtų per kliūtis iš pieštukų ir linksmai plonu balseliu žvengtų.. Toks nenusakomai grakštus ir laisvas.